Ką skaitote arba jūsų knyga?

United Kingdom

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų gyvenime yra perskaitęs nors vieną knygą... Pasidalinkime, kokios knygos patiko, kuri jūsų mėgstamiausia, kokius autorius mėgstate ir skatote ju knygas ...
_________________
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų...

United States

aš skaitau Haris Poteris ir Netikras Princas

Lithuania

žiauriai mėgstu skaityti.

dabar šalia - Ednos O'Brien "Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas"

"– Meilė… – atsiduso Keitė. Tai buvo jos atsakymas į visus klausimus: jei būtum ištarusi: „Bulvių trūkumas”, ji būtų atsakiusi: „Meilė”.

"...nes pasaulyje yra dalykų, kurių negalima klausti, ir - ak, Agnus dei, - yra šiame pasaulyje klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti."

_________________
Tikėk tuo,ko nėra,tam,kad būtų.

United States

saule74 rašo (07 liepa 2009 09:16

) :

žiauriai mėgstu skaityti.

dabar šalia - Ednos O'Brien "Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas"

"– Meilė… – atsiduso Keitė. Tai buvo jos atsakymas į visus klausimus: jei būtum ištarusi: „Bulvių trūkumas”, ji būtų atsakiusi: „Meilė”.

"...nes pasaulyje yra dalykų, kurių negalima klausti, ir - ak, Agnus dei, - yra šiame pasaulyje klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti."

įdomiai atrodo
na,o mano perskaitytos knygos

United Kingdom

Esu perkaicius visas Paulo Coelho knygas. T.y. mano megtamiausias rasytojas ir kol kad nieko panasaus ar geresnio nesu skaiciusi.
Viena mano megstamiausiu sio rasytojo knygu yra "Veronika ryztasi mirti"

Po bandymo nusižudyti, Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir dabar bet kurią akimirką ji gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė, ar tik ši akimirka.. Bet tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis tiksi... Taip, atsidūrusi ant slenksčio tarp čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu, masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...
“Aš jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: “Aš tave myliu”. Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”

Kita labai patikusi Pauloo Coelho knyga: "Alchemikas"

Susapnavęs sapną, jaunuolis kreipiasi į čigonę, iš kurios sužino, kad tai „Pasaulio Kalbos sapnas“, ir jei jis gyvenime kada nors surastų lobį, kuris galbūt yra šalia Egipto piramidžių, turėtų jai atiduoti dešimtąją lobio dalį už būrimą iš delno. Sutikęs seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, piemuo mokosi gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“ bei pakartoja senos čigonės teiginį, kad lobis yra prie Egipto piramidžių. Jis duoda jaunuoliui įvairiausių patarimų, primindamas, kad pasaulyje yra daug sėkmės ženklų (maži pilkieji driežai, naktiniai drugiai, keturlapiai dobilai), kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties – matyti visus pasaulio stebuklus nepamirštant ir asmeninio gyvenimo smulkmenų. Pardavęs avis, piemuo išplaukia į Afriką ir patenka į musulmonišką aplinką su jos papročiais, tikėjimu ir moterų apdarais bei svetima kalba. Susidūręs su apgaviku, ir praradęs pinigus, vaikinas mąsto, kad „kartais gyvenimas apsiverčia vienu mirksniu, neduodamas laiko net apsispręsti su pasikeitimais“ ir prisimena senio patarimą: „Išmok pastebėti ženklus ir juos suprasti“. Vis prisimindamas senio pamokymus, kad „pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius“ ir „visa yra vienis“, jis patiria, kad nori sugrįžti į tai, nuo ko pradėjo – ganyti avis. Išvalęs pirkliui krištolo indus, Santjagas lieka pas jį dirbti pardavėju, tikėdamasis užsidirbti pinigų tolesnei kelionei, o įgyvendinęs naujoves, jis prisimena senojo karaliaus žodžius: „Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis padeda įgyvendinti tą troškimą.“
Labai patiko "Zahiras", "Brida", "11 minuciu" (sukurta pagal tikra prostitutes istorija)

Kitos nnygos:
"Prie Pedro upes ten as sedejau verkdama"
"Demonas ir panele Prym"
"Portobelo ragana"
"Piligrimas"
Manau ne vienas skaitytojas, perskaites sio aktoriaus knygas, tikrai neliks nusivyles, nes kiekvienoje knygoje, zmogus gali pritaikyti kazka sau. Ypatingai geros yra citatos.
_________________
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų...

United States

skaičiau su dideliu įdomumu ir tikrai buvo laibai įdomios istorijos,na pirma buvo šiek tiek įdomesnė.Galiu ir savo knygu istorijas įdėti

United Kingdom

karinuteHP rašo (07 liepa 2009 18:02

) :

skaičiau su dideliu įdomumu ir tikrai buvo laibai įdomios istorijos,na pirma buvo šiek tiek įdomesnė.Galiu ir savo knygu istorijas įdėti

Kuria butens perskaitei is minetu knygu?
O istorijos ar knygos aprasymai visada idomus

_________________
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų...

United States

Nu tai įdėsiu istoriju
Haris Poteris ir Išminties Akmuo

1981 m. lapkričio 1 d. burtininkas Albas Dumbldoras ir ragana Minerva Makgonagal susitinka prie Ligustrų gatvės ketvirtojo numerio ir aptaria nesenus burtininkų pasaulio įvykius. Valdovas Voldemortas – galingiausias visų laikų tamsusis burtininkas – nugalėtas. Tačiau drauge su juo žuvo dvi paskutinės jo aukos: Lilė ir Džeimsas Poteriai. Jų sūnus Haris kažkaip išgyveno susidūrimą su Voldemortu, tik ant kaktos liko žaibo pavidalo randas. Dumbldoras mano, kad Harį geriau auginti ten, kur jo nepasieks būsima „Berniuko, kuris išgyveno“ šlovė.

Harį profesoriams atgabena pusiau milžinas Rubėjus Hagridas – Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos sargas, artimas Dumbldoro draugas. Nors ir nenoromis, Haris atiduodamas žiobarų (neburtininkų) globai – motinos seseriai Petunijai Dursli, jos vyrui Vernonui ir jų išlepintam sūnui Dudliui. Dursliai nekenčia magijos ir nuslepia nuo Hario, kad šis turi magiškų sugebėjimų, aiškina jo tėvus žuvus autokatastrofoje. Dursliai su Hariu elgiasi blogai, berniukas gyvena kambarėlyje po laiptais.

Likus savaitei iki vienuoliktojo gimtadienio, Hariui pelėdos ima nešti laiškus, kuriuose pranešama, kad jis kviečiamas mokytis į Hogvartsą. Dursliai mėgina perimti laiškus ir išgabena Harį į salelę, kad paspruktų nuo vis gausėjančio pašto, tačiau Hagridas juos suseka. Jis papasakoja Hariui tiesą apie jo tėvus ir apie magijos pasaulį. „Kiaurojo Katilo“ smuklėje jiedu susitinka naują Hogvartso mokytoją – profesorių Kvirlį. Iš ten patenka į Skersinį skersgatvį, kur Haris nusiperka viską, ko reikės mokykloje. Haris taip pat sužino apie Valdovą Voldemortą ir kad jis nužudė Hario tėvus. Hagridas grąžina Harį pas Durslius su bilietu į Hogvartso traukinį, išvykstantį iš King's Cross stoties 9¾ perono.

Traukinyje Haris susidraugauja su Roniu Vizliu – neturtingos, bet darnios šeimos atžala. Roniui padaro įspūdį Hario randas. Berniukai taip pat susipažįsta su Hermiona Įkyrėle, kiek erzinančia visažine mergiūkšte. Atvykę į Hogvartsą, visi nauji mokiniai išskirstomi į keturis mokyklos koledžus. Tam naudojama Paskirstymo Kepurė. Kepurė Harį, Ronį ir Hermioną paskiria į Grifų Gūžtą. Didžiausią Hario priešą Draką Smirdžių paskiria į Klastūnyną.

Per pirmuosius savo mokslo metus Hogvartse Haris daug sužino apie raganų ir burtininkų pasaulį. Gerai pasirodęs pirmojoje skraidymo šluotomis pamokoje, Haris patenka į koledžo kvidičo komandą. Per Kalėdas Hariui kažkas dovanoja nematomumo apsiaustą, kadaisę priklausiusį jo tėvui. Apsisiautęs juo, Haris vaikšto po pilį, atranda Kitrošmų veidrodį, kuriame išvysta savo tėvus.

Haris, Ronis ir Hermiona sužino, kad trigalvis šuo Pūkelis sergsti dureles uždraustame koridoriuje. Jie spėlioja, kodėl reikėjo tokio sargo, ir galiausiai nusprendžia, kad Pūkelis tikriausiai saugo legendinį Išminties akmenį, su kuriuo galima pagaminti amžino gyvenimo eliksyrą. Trijulė mano, kad nuodų ir vaistų mokytojas Severas Sneipas mėgina pagrobti akmenį ir gražinti Voldemortui jo galią.

Haris, Ronis ir Hermiona nori tam užkirsti kelią. Perėję mokyklos vadovybės sukurtą apsaugos sistemą, jie sužino, kad tikrasis vagis – profesorius Kvirlis, o Sneipas visad stengėsi apsaugoti Harį. Susitikęs su Kvirliu, Haris dar kartą susiduria su Voldemortu, kuris gyveno Kvirlyje kaip parazitas. Kvirlis žūva, o Voldemorto dvasia turi sprukti.

Hariui sveikstant, Dumbldoras atskleidžia, kad Hario motina sūnų apsaugojo pati palindusi po Voldemorto kerais. Ši meilės auka suteikė Hariui magišką apsaugą nuo Voldemorto užkeikimų. Dumbldoras taip pat pasako, kad, nors Haris rado akmenį, šis bus sunaikintas, idant Voldemortas vėl nebemėgintų jo pavogti.

Pasibaigus mokslo metams, Haris išvyksta iš Hogvartso ir grįžta pas Durslius.

Haris Poteris ir Paslapčių Kambarys

Dar prieš prasidedant naujiems mokslo metams Hogvartse, Hariui ima dėtis keisti dalykai. Visų pirma jį aplanko namų elfas, vardu Dobis, ir įspėja, kad Haris negrįžtų atgal į Hogvartsą. Haris su tuo nesutinka, tačiau Dobis imasi drastiškų priemonių, ir Haris smarkiai nukenčia.

Dursliai nenori išleisti Hario atgal į mokyklą, todėl šiam tenka pabėgti skraidančiu automobiliu. Haris likusias atostogas praleidžia pas Vizlius ir jam tai labai patinka. Rugpjūčio 31 dieną Haris su draugais keliauja į Hogvartso ekspresą, tačiau barjeras, skiriantis Kings Kroso stotį nuo 9 su trim ketvirčiais perono yra uždarytas ir Ronis su Hariu negali nuvykti į Hogvartsą. Į Hogvartsą jie nuskrenda automobiliu. Leisdamiesi atsitrenkia tiesiai į gluosnį Galiūną.

Haris ir toliau sėkmingai mokosi Hogvartse iki dienos, kai Hogvartse pradeda dėtis keisti dalykai: sustingdoma Filčo katė Ponia Noris ir dar keletas moksleivių. Visi pradeda įtarinėti Harį, kad jis atvėrė Paslapčių kambarį, nes Haris moka susikalbėti su gyvatėmis. Mokytojai taip pat baiminasi dėl mokyklos ateities: kai paskutįsyk kambarys buvo atvertas, mokykla buvo prie uždarymo ribos, nes buvo nesugebėta išvengti aukų.

Haris, Ronis ir Hermiona ima aiškintis paslapčių kambario paslaptį. Galiausiai jie atranda, kad mokinius į akmenį paversdavo baisi gyvatė – basiliskas, paleista iš Paslapčių kambario. Haris įtarinėja Smirdžių, kad šis atidarė kambarį, tačiau vėliau paaiškėja, kad tai netiesa.

Hermiona įmena paslapčių kambario paslaptį, tačiau ją, einančią iš bibliotekos, užpuola basiliskas. Ji paguldoma į ligoninę. Haris su Roniu ateina jos aplankyti ir aptinka jos kumštyje suspaustą knygos lapą. Ten paaiškinta viskas apie Basiliską ir yra Hermionos ranka parašytas prierašas: „vamzdžiai“. Draugai supranta užuominą, bet vis dar dvejoja ką daryti. Galiausiai jie netyčia nugirsta, kad Ronio sesutė Džinė buvo pagrobta ir nunešta į Paslapčių kambarį.

Berniukai eina į Paslapčių kambarį. Kartu eiti jie pasikviečia apsišaukėlį profesorių Lokhartą. Požemiuose Lokhartas atima Ronio lazdelę, kuri buvo sulūžusi po susidūrimo su gluosniu, ir bando berniukus užburti atminties kerais. Tačiau kerai atsisuka prieš jį patį ir jis ne tik netenka savosios atminties, bet ir užverčia kelią į Paslapčių kambarį akmenimis. Ronis lieka vienoje pusėje, o Haris kitoje.

Priėjęs kambarį, Haris pamato vaikiną – Tomą Marvolą Ridlį, kuris kadaise mokėsi Hogvartse. Vėliau paaiškėja, kad Tomas vėliau tapo Valdovu Voldemortu ir prieš 50 metų atvėrė Paslapčių kambarį. Dabar jis darsyk tai padarė, tiesa, jam pasitarnavo Džinė, į kurios rankas papuolė stebuklingas dienoraštis. Tomas siekia išsiurbti Džinės gyvastį ir pasiimti ją sau, kad galėtų vėl įgauti kūną. Haris jam bando sutrukdyti, tačiau šis užsiundo baziliską ant Hario. Kova tarp gyvatės ir berniuko baigiasi Hario pergale, nors šiam ir smarkiai pagelbsti Dumbldoro atsiųstas feniksas Foksas.

Nors ir nugalėjo basiliską, Haris vis dar nežino, kaip sustabdyti Tomą ir išgelbėti Džinę. Juk Tomas tėra vaizdinys ir jam neįmanoma nieko padaryti. Tačiau Haris atskleidžia dienoraščio paslaptį: dienoraštyje saugomas prisiminimas apie Tomą Ridlį. Haris sunaikina dienoraštį. Paslapčių kambarys griūva, o Haris su Džine ir Foksu iš jo pabėga.
Dienoraštis

Dienoraštis šiame kūrinyje tarsi turi savo protą bei siekius, tačiau autorė apie jį daugiau nieko neatskleidžia. Kaip paaiškėja knygoje Haris Poteris ir Netikras princas, dienoraštis, tai – horokrusas, kuriame užslėpta dalis Voldemorto sielos. Tokiu būdu Voldemortas gali pakilti aukščiau mirtingųjų ir magų.Todėl jis yra vienas galingiausių magų. Tačiau Haris pasirodo galingesnis už Voldemortą
Hagridas – Klastuolio įpėdinis

Būtent taip prieš penkiasdešimt metų visi manė apie Hagridą. Taip nutiko todėl, kad Hagridas jau nuo seno turėjo potraukį dideliems magiškiems padarams. Dar būdamas trečiakursis jis įsigyjo vorą, vardu Aragogas. Pasinaudojęs šia priežastimi Ridlis apkaltino Hagridą esant Klastuolio įpėdiniu, kad pats galėtų išvengti bausmės – išmetimo iš Hogvartso. Žinoma, vos tik Hagridas nustojo mokytis Hogvartse, Ridlis uždarė paslapčių kambarį, kad niekam nekiltų įtarimas. Tačiau tuometinis transfigūracijos mokytojas Profesorius Dumbldoras buvo linkęs veikiau įtarti Ridlį, negu Hagridą, todėl Hagridas ir vaizduojamas kaip ištikimas Dumbldoro draugas, o ne kaip didžiausias priešas.

Haris Poteris ir Azkabano Kalinys

Burtininkų pasaulyje pasirodo gandai apie iš Azkabano kalėjimo pabėgusį kalinį Sirijų Bleką. Pasak Magijos ministro, Blekas – itin pavojingas, nes kadaise buvo dešinioji Valdovo Voldemorto ranka. Taip pat visa magijos visuomenė galvoja, kad Blekas yra pasiryžęs nužudyti Harį Poterį, tačiau kaip vėliau paaiškėja, Blekas ne tik, kad nenori pakenkti Hariui, tačiau yra pasiryžęs jam padėti.

Saugumo sumetimais visus mokslo metus Hogvartse yra paliktas būrys Azkabano sargybinių – psichų. Taip pat akylai yra prižiūrimas ir Haris. Jam netgi neleidžiama lankytis burtininkų miestelyje – Kiauliasodyje. Tačiau Haris vistik sugeba ištrūkti ir apsilankęs Kiauliasodyje nugirsta ministro ir kelių mokytojų pokalbį apie Bleką ir sužino, jog Blekas kadais buvo geriausias jo tėčio draugas, dėl kurio kaltės mirė jo tėvai. Haris nori sumedžioti Bleką, tačiau nuo šios minties jį atkalba profesorius Lubinas, naujasis Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas.

Kūrinio pabaigoje atskleidžiama nemažai paslapčių apie kai kuriuos veikėjus, nes Ronį į „Žviegiančią būdą“ įsitempia didelis juodas šuo, kuris iš tiesų yra Sirijus Blekas. Haris su Hermiona seka Roniui ir Sirijui įkandin. Galiausiai paaiškėja, kad Blekas nori nužudyti ne Harį, o Ronio žiurkę Susną. Draugai už tai palaiko jį pamišėliu, tačiau vėliau pasirodo Lubinas, kuris tvirtina tą patį ir netgi ima bičiuliuotis su Bleku. Draugai pasimetę. Jie nenori tikėti Lubinu, kuris, kaip įspėjo Hermiona, yra vilkolakis. Padėtį dar labiau įkaitina pasirodęs Sneipas. Jis ima ir suriša Lubiną bei Bleką. Tačiau tuomet visi trys draugai nuginkluoja ir stipriai pritrenkia Sneipą (kažkodėl jie staiga ėmė ir patikėjo Bleku). Tuomet Lubinui su Bleku leidžiama paimti Ronio žiurkę. Įvyksta keistas dalykas – žiurkė virsta mažu ir nuskurusiu žmogumi – Piteriu Trumpuliu. Pasirodo, kad tiek Sirijus Blekas, tiek ir Trumpulis yra animagai (animagu buvo ir Hario tėtis Džeimsas). Trys iš ketveriukės susirenka vienoje vietoje, tačiau aplinkybės ne visai malonios, kadangi paaiškėja, jog ne blekas, o Trumpulis išdavė Hario tėvus. Lubinas su Bleku nori nužudyti Trumpulį, tačiau Haris juos sustabdo…

Visi laimingi žengia atgal į Hogvartsą. Haris jau svajoja, kad gyvens su Bleku, nes šis – jo krikštatėvis. Tačiau viską sužlugdo pilnatis. Remas Lubinas virsta vilkolakiu. Tuo pasinaudojęs, Trumpulis pabėga, pasivertęs žiurke. Sirijų apsupa būrys psichų, tačiau paskutinę sekundę juos kažkas nuveja ir visi išsigelbsti. Sirijus iš karto uždaromas ir jo laukia egzekucija. Haris su Hermiona puola jo gelbėti. Hermiona išduoda savo paslaptį-profesorė Magonagal leido jai visus metus naudotis Laiko atsuktuvu, kad galėtų spėti į visas pamokas.

Laikas darsyk atsukamas ir Haris grįžta keliomis valandomis atgal. Pakeliui Haris su Hermiona išgelbsti dar ir myriop nuteistą hipogrifą Kietasprandį. Su juo jie nuskrenda iki ketvirto aukšto lango, kur kalinamas Sirijus ir jį taip pat išgelbsti. Sirijus pabėga, o draugai pasileidžia atgal į ligoninę…

Haris Poteris ir Ugnies Tarė

Ketvirtieji Hario Poterio mokslo metai Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje prasideda netikėtai. Hariui yra suteikiama nepaprasta proga stebėti Pasaulio Kvidičo čempionato finalą. Naujaisiais mokslo metais Ronis su Hariu susidomi mergaitėmis, dėl ko kyla nemažai smagių nesusipratimų.

Atvykus į mokyklą sužinoma dar viena nepaprasta naujiena. Vietoj įprastų varžybų tarp Klastūnyno, Varno Nago, Švilpynės ir Grifų Gūžtos vyks nepaprastas burtų trikovės turnyras, kurio metu varžysis trys geriausi mokiniai iš trijų burtų mokyklų: Hogvartso, Biobetonso ir Durmštrango. Turnyro metu turės būti atliktos užduotys, kurios ne tik reikalauja magijos žinių, bet ir kūrybingumo, išradingumo. Tačiau galioja viena sąlyga mokyklos čempionas turi būti ne jaunesnis nei 17 metų, bet Ugnies Taurė pasirenka ne tris, o keturis dalyvius. Ketvirtuoju tampa Haris Poteris, kuriam neseniai tesuėjo keturiolika.

Jaunojo burtininko sąjungininkams aišku, jog Tamsos Valdovas pasinaudos turnyru, kad nugalėtų Harį. Ne tik seni, jau gerai pažįstami, bet ir nauji personažai stengiasi padėti Hariui. Su jų pagalba jam visai neblogai sekasi atliktis visas Burtų Trikovės turnyro užduotis. Tačiau Tamsos Valdovo sugrįžimo nepavyksta išvengti.

Haris Poteris ir Fenikso Brolija

Haris vasaros atostogas leidžia dėdės ir tetos namuose, kur negauna nei vienos žinutės iš draugų ir krikštatėvio Sirijaus. Naktį išeina pasivaikščioti ir staiga jį ir jo pusbrolį Dudlį užpuola du psichai. Kai jis panaudoja Gynėjo kerus, pasirodo ponia Arabela Don Fig. Ji Hariui padeda nutempti Dudlį į namus. Tą patį vakarą Haris gauna pranešimą iš Magijos Ministerijos. O dar po kiek laiko iš to paties adresato gauna pranešimą, kad jo pašalinimo klausimas dar tik spręsis rugpjūčio 12 dieną. Kitą dieną, jam nieko nežinant, jo namuose atsiranda būrelis žmonių, atkeliavusių jo nugabenti į Fenikso brolijos būstinę. Jie skrenda šluotomis ir nukeliauja į Grimaldžo aikštę 12. Ten Hario laukia jo draugai Ronis, Hermiona, Džinė ir Fredis su Džordžu, o svarbiausia - jo krikštatėvis Sirijus.

Ateina svarstymo dėl neleistino magijos naudojimo diena, ir jis yra išteisinamas, bet ten susipažįsta su viena nekenčiamiausių žmonių jo gyvenime- profesore Doloresa Ambridž. Jis su puikiomis naujienomis grįžta į Fenikso brolijos būstinę.

Pagaliau laikas grįžti į Hogvartsą, ko Haris taip laukė. Ir jis pamato, kad šiemet apsigynimą nuo juodosios magijos dėstys ne kas kitas, bet profesorė Doloresa Ambridž. Prasideda labai sunkūs mokslo metai, nes šiemet bus VML egzaminai. Ambridž pamokos- visiška nuobodybė. Per jas tik skaitoma ir nesimokoma nieko naujo, negana to, profesorius Dumbldoras su juo niekad nesikalba, ir net nežiūri jam į akis. O profesorė Ambridž jam vis skiria areštą už tai, kad jis šnekėjo tiesą apie Valdovą Voldemortą.

Grifų gūžtos kvidičo komandoje reikia naujo gynėjo ir jo vietą užima Ronis. Niekam nematant jis žaidžia labai gerai, bet prieš minią tampa visišku nevykėliu. Po pirmų rungtynių su Klastūnynu, kur Ronis žaidė siaubingai, bet Haris sugavo šmaukštą ir Grifų gūžta laimėjo, Smirdžius pradeda įžeidinėti Harį, Fredį ir Džordžą. Haris su Džordžu užpuola Draką, o Fredį sulaiko trys mergaitės. Juos Doloresa Ambridž pašalina iš komandos ir konfiskuoja jų šluotas.

Hermiona sugalvoja įkurti slaptą apsigynimo nuo juodosios magijos organizaciją, kuriai vadovautų Haris. Kiauliasodyje jie susirenka ir aptaria kai kurios reikalus. Būrelį pavadina Dumbldoro Kariauna. Į būrelį sugalvojo įstoti Čo Čang- mergaitė, kuri jau senokai patinka Hariui. Jie nežino susitikimo vietos ir Haris prižada, kad ją sugalvos. Vieną naktį Poteriui ruošiant namų darbus, kurių vis nespėja atlikti, namų elfas vardu Dobis pasako puikią vietą susitikimams. Ten jie renkasi ir vieną dieną po susirinkimo, kur jie mokosi visokių gynybinių kerų, Čo pabučiuoja Harį. Haris vėl sapnuoja košmarą, sapnuoja, kad jis gyvatė ir kandžioja poną Vizlį. Vizlis pradeda kraujuoti ir Haris atsikėlęs tai išpasakoja Dumbldorui. Tai iš tikrųjų buvo ne sapnas, o tikras regėjimas- Vizlis išsiunčiamas į Šv. Skutelio ligoninę. Žiemos atostogų jie lieka Grimaldžo aikšėje 12, su Sirijumi.

Per išvyką į Kiauliasodį jis duoda interviu Ritai Nepasėdai apie Voldemorto sugrįžimą. Jis išpasakoja visus Mirties Valgytojus. Dabar visi tiki Hariu, tačiau profesorė Ambridž ir vėl paskiria jam areštą.

Ambridž visaip kaip tik gali stengiasi Hariui sugriauti gyvenimą. Ji išmetė profesorę Treloni. Nors Haris jos ir nemėgo, bet jam profesorės Treloni buvo gaila. Hagridui skirtas bandomasis laikotarpis. Hagridas Hariui ir Hermionai (Ronis tuo metu žaidė rundtynėse) parodo milžiną, kurį parsigabeno iš kelionės po milžinų kalnus. Milžinas vardu Gropas.

Sneipas paskiriamas Harį mokytis Oklumantijos. Hariui šios pamokos nesiseka, ir jis nepadaro jokios pažangos. Galiausiai Sneipui išėjus iš kabineto jis pamato Sneipo Minčių koštuvo vaizdus, ir sužino apie jo jaunystę. Sneipas, įtūžęs dėl tokio Hario poelgio, atsisako jį toliau mokyti.

Prasideda VML egzaminai. Hariui sekasi neblogai, bet per magijos istorijos egzaminą jis užmiega ir susapnuoja, kad Voldemortas kankina Sirijų Bleką, kuris yra Paslapčių departamente. Haris pasinaudoja Ambridž židiniu ir nori pasimatyti su Sirijumi, tačiau susitinka su Padaru, sužino, kad Sirijaus nėra namie. Apgavę Ambridž ir susidoroję su Klastūnyno nariais jie išskrenda ieškoti Sirijaus. Pasirodo, kad jam prisisapnavo. Čia Voldemortas jį įviliojo į spąstus, kad gautų pranašystę. Po kautynių su Mirties Valgytojais Nevilis, Luna Geranorė, Ronis, Hermiona ir Džinė sužeisti, Haris lieka vienas ir jam į pagalbą atskubą brolijos nariai, ir pats Dumbldoras. Sirijus kaunasi su Belatriks ir jinai jį nužudo, nustūmusi už paslaptingo šydo. Haris dėl to kaltina save, o netrukus Albas Dumbldoras susikauna su Voldemortu.

Haris Poteris ir Netikras Princas

Knygoje aprašomi šeštieji Hario Poterio ir jo draugų mokslo metai Hogvartso kerėjimo ir burtų mokykloje.

Kitaip nei penktojoje dalyje, Haris daug daugiau laiko praleidžia su Dumbldoru, nes šis jaučiasi kaltas, jog pats asmeniškai praeitais mokslo metais nemokė Hario. Būdamas su direktoriumi Haris pastebi, kad profesoriaus Dumbldoro ranka stipriai sužeista ir niekaip nepagyja. Taip pat Dumbldoras su Hariu išsiaiškina, kaip galima nugalėti Valdovą Voldemortą (Haris tai sužino iš naujo nuodų ir vaistų mokytojo, profesoriaus Trimito). Pasirodo, jog Tamsos Valdovo nemirtingumo paslaptis slypi horokrusuose – stebuklinguose daiktuose, kuriuose magas gali paslėpti keletą savo sielos dalių. Haris ir Dumbldoras leidžiasi jų ieškoti. Jiems pavyksta aptikti vieną horokruso buvimo vietą, tačiau paaiškėja, kad ten jau kažkas buvo ir sunaikino horokrusą…

Knygoje nepamirštamas Drakas Smirdžius. Haris visus mokslo metus įtaria jį esant „Mirties Valgytoju“ ir pasirodo, jog tai tiesa. Taip pat Haris tampa savo kvidičo komandos kapitonu bei įsimyli Ronio seserį Džinę.

Knygos kulminacija – Dumbldoro mirtis nuo Sneipo rankos. Taigi kaip ir kiekvienais metais, Hogvartsas neteko dar vieno apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo (Sneipas šiais mokslo metais gavo Apsyginimo nuo juodosios magijos mokytojo vietą), nes Sneipas kartu su Draku bei jo į Hogvartsą įleistais „Mirties Valgytojais“ paspruko… Hariui su draugais ir visa burtininkų bendruomene beliko garbingai palydėti Dumbldorą anapilin…

Haris Poteris ir Mirties Relikvijos

Veiksmas prasideda Liucijaus Smirdžiaus namuose: Voldemortas ir jo Mirties Valgytojai planuoja, kaip nužudyti Harį Poterį, jam nespėjus vėl pasislėpti. Supykęs Voldemortas Smirdžiaus lazdele nužudo savo kalinę - žiobarotyros profesorę iš Hogvartso mokyklos, nes ši savo mokiniams dėstė, jog grynakraujių burtininkų išnykimas yra geras dalykas.

Tuo metu Haris ruošiasi išvykti ir skaito Albo Dumbldoro nekrologą. Paaiškėja, kad Albo tėvas Persifalis nekentė visų "ne burtininkų", net nužudė kelis žiobarus, ir mirė Azkabano kalėjime už savo nusikaltimus. Haris gailisi taip ir neklausinėjęs Dumbldoro daugiau apie jo praeitį. Prieš išvykdamas Haris įtikina savo tetą Petuniją, dėdę Vernoną ir pusbrolį Dudlį keliauti į saugią vietą, kad nepatektų į Mirties Valgytojų nelaisvę. Jiems išvykus, pasirodo Fenikso Brolijos burtininkai. Ronis, Hermiona, Vizlių dvyniai, Fler Delakur ir Mandangas Flečeris išgeria Multisulčių eliksyro, kad visi atrodytų kaip Haris, ir išsiskirstę, lydimi Fenikso Brolijos narių, išvyksta. Haris iškeliauja su Hagridu. Jiedu tik per plauką pasprunka nuo Mirties Valgytojų ir Voldemorto ir pasiekia Vizlių namus - Landynę. Pakeliui Avada Kedavra kerais užmušama Hario pelėda Hedvyga, Džordžas Vizlis netenka ausies, o Rukna Baisioji Akis nužudomas paties Voldemorto. Po kiek laiko Haris regi viziją: Voldemortas klausinėja lazdelių pardavėją Olivanderį, kodėl svetima (ne paties Voldemorto) lazdelė nesugebėjo nužudyti Hario.

Po poros dienų magijos ministras atvyksta į Vizlių namus atiduoti Hariui, Roniui ir Hermionai Dumbldoro palikimą. Roniui - stebuklingąjį žiebtuvėlį, turintį galią užgesinti visas šviesas aplinkui. Hermionai - vaikiškų istorijų knygą. Hariui paliekamas pats pirmas jo pagautas šmaukštas ir Godriko Grifo kardas. Deja, kardo ministras Hariui neatiduoda, remdamasis tuo, kad tai nebuvo Dumbldoro nuosavybė. Trijulė bando atspėti, ką visi šie daiktai gali reikšti.

Vizlių namuose vyksta Fler ir Bilo vestuvės. Haris, baimindamasis pakliūti į Mirties Valgytojų nagus, užsimaskuoja. Tačiau tuo metu Voldemorto planai visai kiti: Vestuvininkus pasiekia žinia, kad jis užgrobė Magijos ministeriją. Haris, Ronis ir Hermiona pabėga iš vestuvių. Du Mirties Valgytojai suranda juos beveik iš karto ir užpuola. Nugalėję užpuolikus, trijulė pasislepia Grimaldžio gatvės 12 name. Haris, Ronis ir Hermiona suvokia, kad R.A.B inicialai, kuriuos Haris pamatė Dumbldoro mirties naktį netikrajame Klastuolio medalione, priklauso Sirijaus broliui - Regului Arkturui Blekui. Jie suvokia, kad name yra horokrusas ir pradeda jo ieškoti. Padaras, po ilgų įtikinėjimų, papasakoja draugams, kad jis, Regulo prašymu, padėjo Voldemortui paslėpti medalioną - horokruksą oloje. Kai Regulas pagaliau išsilaisvino iš Voldemorto valdymo kerų, jis pasiėmė Padarą pakeisti medalioną padirbtu. Sukeičiant medalionus Regulas mirė. Pamažu draugai supranta, kad medalioną pavogė Brolijos narys Mandangas, tad pasiunčia Padarą surasti jį. Padaras suranda vagį, bet šis aiškina jau atidavęs medalioną Doloresai Ambridž.
Horokrusų paieškos

Haris, Hermiona ir Ronis seka ministeriją ištisą mėnesį - jie nori į ją patekti ir atsiimti medalioną iš Doloresos. Draugai užpuola tris burtininkus ir, išgėrę Multisulčių eliksyro, pasisavina jų išvaizdą. Patekę į ministeriją jie pamato, kokia pasikeitusi ji yra - žiobarų kilmės burtininkai yra viešai suimami, ministerija prieš juos kaip išmanydama demonstruoja savo galią. Atsekę Ambridž draugai atima iš jos Ruknos stebuklingąją akį ir Salazaro Klastuolio medalioną. Haris, Hermiona ir Ronis išlaisvina žiobarų kilmės burtininkus ir liepia jiems kuo greičiau palikti šalį. Deja, jų pačių slėptuvę atranda Mirties Valgytojai ir jiems tenka sprukti, judėti iš vienos vietos į kitą, niekur nepasiliekant ilgesniam laikui. Po kelių mėnesių slapstymosi jie nugirsta pokalbį, iš kurio paaiškėja, kad Godriko Grifo kardas, kuris yra laikomas Magijos ministerijoje, yra padirbtas. Harį nudžiugina ši žinia. Paklausinėjęs Finėjaus Bleko paveikslą, jis sužino, kad paskutinį kartą kardas buvo naudotas Dumbldoro, kai šis naikino kitą horokrusą - Gonto žiedą. Po kiek laiko Ronis, sužeistas pabėgimo iš Magijos ministerijos metu, susiginčija su Hariu ir išvyksta, palikdamas Harį ir Hermioną dviese. Likę jie labai nusimena, bet supranta, kad reikia vykti į Godriko Daubą ir surasti kardą, kurį galbūt Dumbldoras jiems ten paliko. Atvykę į Godriko Daubą iš pradžių jie aplanko Hario tėvų paminklą ir kapines, kuriose palaidotos Hario ir Dumbldoro šeimos. Jie sutinka seną moterį, Batildą Maišinę, Dumbldoro šeimos draugę, kuri kadaise parašė magijos istorijos knygą. Manydami, kad jai galėjo būti patikėtas Godriko kardas, jie palydi ją namo. Deja, visa tai tik spąstai: Batilda pasirodo iš tikro esanti Nadžinė, Voldemorto gyvatė. Haris ir Hermiona vėl tik per plauką, netyčia sulaužydami Hario lazdelę, pabėga. Jie keliauja keletą dienų. Galų gale vienos jų stovyklavietės pakraštyje iš niekur atsiranda elnės pavidalo Gynėjas ir nuveda Harį prie Godriko kardo, kuris paslėptas užšalusiame tvenkinyje. Haris paneria paimti kardo, bet medalionas horokrusas sureaguoja į kardą ir pabando Harį pasmaugti. Atsipeikėjęs Ronis grįžta atgal ir išgelbėja Harį, tuo pačiu metu paimdamas kardą iš vandens. Jie kardu sunaikina horokrusą ir grįžta į stovyklą. Trise jie suplanuoja kitą jų žingsnį - pakalbėti su Ksenofiliju Geranoriu, Lunos Geranorės tėvu ir paklausti jį apie Grindelvaldo ženklą, simbolį, kuris jiems vis apsireiškia kelionės metu..
Mirties relikvijos
Paslaptingas lengendinių Mirties relikvijų ženklas.

Geranorio namuose jie išgirsta seną burtininkų legendą apie tris brolius, kurie apgavo pačią mirtį ir už tai gavo tris magiškus daiktus - Pražūtingąsias Relikvijas: nenugalimą stebuklingą lazdelę (vadinamą Šeivamedžio Lazdele); akmenį, kuris gali prikelti mirusius (Prisikėlimo akmenį) ir neregimąjį apsiaustą, kuris metams bėgant nesensta. Haris įsitikinęs, kad jo tėvo paliktas apsiaustas ir yra pastarasis. Dėl to jis labai apsidžiaugia, bet jau greitai supranta, kad Geranoris išdavė juos Magijos ministerijai. Luna, jo duktė, buvo paimta į nelaisvę ir Geranoris tiki, kad mainais į Harį jis galės ją atgauti iš grobikų. Trijulė dar kartą pasprunka nuo burtininkų, pasiųstų jų paimti. Haris tiki, kad jiems reikia surasti visas Pražūtingąsias relikvijas. Juk šie daiktai buvo duoti mirties tam, kad Voldemortas būtų sunaikintas. Praeina kelios savaitės, tačiau draugai nė kiek nepasistūmi su likusių Horokrusų ir Pražūtingų Relikvijų paieškomis. Kartą Haris netyčia ištaria Voldemorto vardą - taip Mirties Valgytojai, užkerėję To, Kurio Nevalia Minėti vardą, suranda Harį, Hermioną ir Ronį, suima juos ir atveda į Liucijaus Smirdžiaus namus. Ten Belatriks Lestreindž pradeda kankinti Hermioną - ji bando išgauti, kaip ši gavo Grifo kardą. Tuo metu Ronis ir Haris yra įkalinti požemyje su Dinu Tomu, Goblinu Graibštuoliu, lazdelių gamintoju Olivanderiu ir Luna Geranore. Haris turi sudaužyto Sirijaus dovanoto veidrodžio šukę ir paprašo jos pagalbos. Oru atsiranda Dobis ir juos išlaisvina. Tačiau, kai Dobis gelbėja Diną, Luną ir Olivanderį, sukelia per daug triukšmo ir Kirmis pasiunčiamas patikrinti kalinių. Nusileidęs į rūsį Kirmis pastebi, jog suimtieji išsilaisvinę. Jis puola Harį, tačiau nesugeba jo pasmaugti ir paleidžia. Haris pasiima jo lazdelę, o dirbtinė, Voldemorto Kirmiui padirbta ranka už Hariui parodytą pasigailėjimą pasmaugia savo šeimininką. Ronis ir Haris niekuo negalėdami jam padėti, skuba laiptais į viršų gelbėti Hermioną. Jie išlaisviną ją ir pabėga prieš pat Voldemorto atvykimą, bet Dobį nužudo Belatriks. Apraudoję Dobį, Haris ir jo draugai vėl planuoja. Haris išklausinėjęs Olivanderį apie Šeivamedžio Lazdelę, nusprendžia nebandyti sustabdyti Voldemorto, kuris nori pasiimti ją iš paskutinio jos šeimininko, Dumbldoro, kapo. Vietoj to, jis klausinėja gobliną Graibštuolį, kaip įsilaužti į Gringotso banką - mainais už pagalbą Haris susitaria, kad atiduos jam Godriko Grifo kardą. Po ilgo planavimo trys draugai vyksta į Gringotsą Belatriks seife ieškoti likusių horokrusų. Hermiona išgėrusi Multisulčių eliksyro tampa Belatriks, Ronis apsimeta burtininku iš kitos šalies, palaikančiu Voldemortą, o Graibštuolis ir Haris apsisiaučia nematomu apsiaustu. Jie sugeba prasibrauti per užtvaras ir randa dar vieną horokruksą - Helgos Švilpynės puodelį. Bet Graibštuolis išduoda juos, pameta ir pats pabėga su kardu. Haris, Ronis ir Hermiona sunkiai, bet pabėga banko požemiuose įkalinto drakono dėka. Voldemortas galų gale sužino, kad jie ieško jo horokrusų. Netrukus po pabėgimo Haris vėl pamato viziją: jis mato Voldemorto akimis, girdi jo mintis. Tamsos Valdovas įvardija visų Horokrusų buvimo vietą. Voldemortas netyčiomis atskleidžia, kad paskutinis horokrusas yra saugus kažkur Hogvartse. Haris supranta, kad jeigu jie nori tą horokrusą surasti ir sunaikinti, turi veikti greitai.
Hogvartso mūšis

Kiauliasodyje draugus užpuola Mirties Valgytojai, bet juos išgelbėja Aberfortas (Albo Dumlbdoro brolis). Jis atveria slaptą įėjimą į Hogvarstą, kur juos pasitinka Nevilis ir daugybė kitų studentų. Haris perspėja vadovybę apie greitą Voldemorto atvykimą. Vykdoma evakuacija. Jaunesniems mokiniams užtikrinamas saugumas, vyresni, pajėgūs kautis, lieka. Išgelbėjęs Drako Smirdžiaus gyvybę, Haris Kambaryje iki pareikalavimo suranda Varnanagės diademą ir ją sunaikina. Haris, Ronis ir Hermiona eina į Žviegiančią Būdą, kur pamato, kaip Voldemortas nužudo Sneipą. Tuo Voldemortas tikisi perimti Šeivamedžio Lazdelės jėgas sau. Mirdamas Sneipas atiduoda savo atsiminimus Hariui. Jie atskleidžia, kad Sneipas visada buvo Dumbldoro draugas ir visada mylėjo Hario mamą, Lilę Poter. Pasirodo, Dumbldoras pats paprašė Sneipo, kad jį nužudytų, jei situacija to reikalaus, nes Gonto žiedo, horokruso, užkeikimas labai sutrumpino Dumbldoro gyvenimą. Ten pat išaiškėja, kad Hariui visada buvo lemta mirti. Haris atsiduoda lemčiai, paaukoja save Voldemortui ir, regis, miršta. Tačiau, Haris staiga nubunda apleistoje Kings Kroso traukinių stotyje - jį pasitinka miręs Dumbldoras. Jis Hariui išaiškina, kad šis negali mirti, kol Voldemortas gyvena, nes jo kraujas buvo panaudotas Voldemorto kūno atkūrimui. Ir dabar Hario mamos apsauga surišo juos. Neaišku, ar Haris tada tikrai buvo miręs, ar tai buvo tik sapnas. Jis supranta, kad jis - paskutinis horokrusas ir jam reikėjo mirti, kad Voldemortas galėtu būti nugalėtas. Jis taip pat išsiaiškina, kad pats Dumbuldoras kažkada ieškojo Mirties Relikvijų su savo draugu Grindevaldu. Visa tai baigėsi Albo sesers Arianos mirtimi. Tik Haris yra vertas turėti relikvijas - jis vienintelis Peverelių šeimos tyros sielos palikuonius. Haris gauna šansą grįžti ir sustabdyti Voldemortą. Tuo metu uždraustajame miške: Voldemorto įsakymu, Hagridas neša Hario kūną atgal į Hogvartsą. Nevilis drąsiai atmeta Voldemorto pasiūlymą prisijungti prie jo ir tapti Mirties Valgytoju. Voldemortas kankina Nevilį su degančia Paskirstymo kepure. Tuo metu savo puolimą pradeda kentaurai. Sumaištyje Haris prisidengia Neregimuoju apsiaustu. Nadžinę, paskutinį Voldemorto horokrusą, pasinaudojęs, Godriko Grifo kardu, kurį ištraukia iš paskirstymo kepurės; užmuša Nevilis. Mūšyje Belatriks žūva nuo Ronio mamos, Molės Vizli, rankos. Kai Voldemortas nori kerštaudamas nužudyti Molę, Haris nusitraukia Neregimąjį apsiaustą. Voldemortas ir Haris susiduria vienas prieš kitą Didžiojoje salėje. Ir rodos čia Haris susiduria su neįmanoma misija - Voldemortas savo rankose turi Šeivamedžio Lazdelę, tad su ja negali būti nugalėtas dvikovoje. Bet Haris atskleidžia tiesą: Drakas Smirdžius buvo tikrasis Šeivamedžio Lazdelės šeimininkas, o ne Sneipas. Nuginklavus Smirdžių jos nuosavybė perėjo Hariui, o ne Voldemortui. Kai Voldemortas pasiunčia Avada Kedavra kerus iš Šeivamedžio Lazdelės Hariui, prakeikimas atsimuša nuo Hario į patį Voldemortą, nes dabar Haris yra tikrasis tos lazdelės savininkas, ir nužudo Voldemortą. Nužudo jį visiems laikams.
NA ŠTAI IR VISKAS

United Kingdom

Erškėčių paukščiai

Anotacija:
Colleen McCollough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika rašytojos romanų susilaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų. Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingiausi žurnalistai.
Tačiau pirmiausia Colleen McCollough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas susilaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė, sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas.
„Jos lūpos – jau nebe stumiamas šalin nereikalingas prisiminimas, o gyvos, tikros; jos rankos apsikabinusios jį taip, tartum niekad nebepaleis; atrodo, kad ji kaip vaškas jo rankose: kokia ji tamsi, kaip pati naktis, kaip susipynęs prisiminimas ir geismas, nenorimas prisiminimas ir stumiamas šalin geismas. Ilgus metus jis turbūt šito troško, troško jos ir neigė jos galią, net neleido sau matyti joje moters!“

Aprasymas
Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti.

Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras.

Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių.

Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo.
_________________
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų...

United Kingdom

O kokias knygas jūs esate perskaitę?
Pasidalinkime...patarkime, ką įdomu ir veta būtų perskaityt?

Dar viena patikusi knyga, nieko ypatingo, bet lengvas romanas moterims:
Suzana Kubelka "Šiandien madam pareis vėliau..."

Ši knyga apie tai, kaip nepalūžti tada, kai susikurta laimė (ar jos iliuzija) pradeda griūti kaip kortų namelis.

Ko galima norėti iš gyvenimo? Ticija, graži jauna moteris, architektė, gyvena savo svajonių mieste Paryžiuje, kur šviečia saulė, kai kitur lyja. Prabangus butas, pro kurio langus matosi Eifelio bokštas. Gražuolis vyras, kurio pavydi visos jį pamačiusios moterys. Tviskantys aukštuomenės priėmimai ir pokyliai. Mėgstamas darbas. Ticija turi visa tai ir jos laimės, atrodytų, neturėtų temdyti joks šešėlis. Bet... yra keletas "bet".

Gražuolis vyras reguliariai nežinia kur dingsta "su reikalais" ir akivaizdžiai kažką slepia. Ticijai grįžus namo, paprastai laukia tarnaitės pranešimas, kad "mesjė skambino ir sakė šiandien sugrišiąs vėliau". Paprašytas paaiškinti, ką slepia, brangusis sutuoktinis primeluoja tiek, kad Ticija norom nenorom vos nepatiki pati serganti niekuo nepagrįsta maniakiška paranoja. Negana to, neduoda ramybės paslaptingi skambučiai, kai nepažįstamas moteriškas balsas grasina "geltonplaukei gyvatei" visomis įmanomomis baisybėmis ir kaltina ją užėmus ne savo vietą. Kažkas aiškiai ne taip, bet kaip LABAI ne taip, Ticija dar neįsivaizduoja. Ir kai tiesa pamažu pradeda aiškėti, kai viskas krypsta tik blogyn, Ticija turi du kelius:
a. susitaikyti su esama padėtimi, paminti savo orumą ir apsimesti, kad nepastebi to, kas negerai. Tikėti (arba prisiversti tikėti) brangiausiojo melais ir laukti jo dėmesio bei meilės nuotrupų, dažnai naktis leidžiant vienišai plačioje vedybinėje lovoje...
b. prisiminti, kad čia juk Paryžius! Jeigu nerūpi nuosavam sutuoktiniui, jei jis dienų dienom negrįžta namo ir neskambina, kas gali uždrausti ir žmonai pasižvalgyti, ką žada žvilgančios kitų vyrų akys? Argi maža Paryžiuje vyrų, kurių glėbyje galima rasti paguodą? Tereikia atidžiau apsidairyti...

Kyla klausimų, ką pasirinkti? Ticija įrašo į atsakovo juostelę: "Šiandien madam pareis vėliau" ir leidžiasi ieškoti nuotykių Paryžiuje... Ir tebūnie, kas bus.

Tai nenuobodi, optimistiška, su humoro jausmu parašyta ir gana atvirais erotinių nuotykių aprašymais pagardinta knyga apie vienos dailiosios lyties atstovės laimės paieškas meilės mieste Paryžiuje. Labiau skirta moteriškai auditorijai, bet... gal patiktų ir vyrams, jei jie norėtų iš arčiau susipažinti su moteriškos galvosenos, požiūrio į pasaulį bei į juos, vyrus, ypatumais.
_________________
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų...