Fotografijos skyrelis

Portugal

Lietuvos fotografijos istorija

Fotografijos išradimas Lietuvos, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje, visuomenę pasiekė labai greit – vos tik Fransua Arago Paryžiaus mokslų akademijoje paskelbė apie Njepso bei Daguerre išradimą, netrukus ši žinia pasiekė Lietuvą. 1939 metų vasario 14 dieną Kurier Litewski (Lietuvos Kurjeryje) apie tai buvo išspausdintas straipsnis.

Tų pačių metų pabaigoje buvo padarytos pirmosios dagerotipinės nuotraukos, kurios buvo ne tik pirmosios Lietuvoje, bet ir, ko gero, kaimyninėse šalyse. Pirmąją nuotrauką padarė iš Prancūzijos, Paryžiaus atvykęs kunigaikščio Liudviko Vitgenšteino vaikų guverneris Marsijakas, nufotografavęs tuo metu dar nenugriautus Verkių rūmus. Jau po kelerių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys fotografai-dagerotipistai.

1845 metais Vilniuje Rozensonas atidarė pirmąją fotoateljė, kuri su pertraukomis veikė iki 1863 mrtų, t.y. sukilimo.

Fotografija plito ir kituose miestuose bei miesteliuose, ypač Žemaitijoje. Antrasis po Vilniaus miestas, kuriame nuolatinai įsikūrė fotografai, buvo Telšiai. Čia 1860 metais fotoateljė atidarė vietinis laikrodininkas Chaimas Arensonas.

Telšių kraštotyros muziejuje saugomos 24 įvairaus dydžio nuotraukos, kurias padarė Platelių grafas Aleksandras Šuazelis-Gufje. Teigiama, jog kolekcijoje užfiksuoti dvaro gyventojai apie 1863 metus. Manoma, jog ši kolekcija – seniausias mėgėjiškų nuotraukų rinkinys, parodantis, kad fotografija Telšių apylinkes pasiekė dar prieš 1863 metų sukilimą. Sparčiai fotografija plito ir kituose Žemaitijos miestuose.

Iš viso 1863 metais Lietuvoje veikė 15 fotoateljė – septynios Vilniuje, trys Kaune, po dvi Šiauliuose ir Telšiuose, viena Panevėžyje. O dauguma fotografų buvo atvykę iš Prūsijos arba bent jau ten mokęsi fotografavimo meno. Tačiau po sukilimo sustiprėjo rusicizmas ir rusiškos fotografų mokyklos ir jų įtaka.

Pasitarnavo fotografija ir mokslui. Povilas Višinskis buvo vienas pirmųjų, kuris fotografiją pritaikė būtent mokslui – antropologijos tyrimams. 1897 metais jis parengė antropologijos veikalą Antropologinė žemaičių charakteristika. Iš viso savo tyrimui jis panaudojo apie 170 fotografijų – fotografavo žemaičių tipus, valstiečius, kaimo muzikantus, dvarus ir kt. Panašia veikla užsiėmė ir Džiuginėnų dvaro savininkas Juzefas Perkovskis, domėjęsis liaudies menu. 1928 metais jis susidomėjo fotografija ir taipogi fotografavo žemaičių tipus, buitį, etnografinius motyvus, peisažus. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi septyni jo fotografijų albumai bei 400 negatyvų, o nuotraukos labai detaliai aprašytos. 1933 metais Šiauliuose vykusioje „Putpelės“ draugijos fotografijų parodoje buvo eksponuotos net 62 jo nuotraukos. Iš viso, iš 622 fotografijų net 285 buvo iš Žemaitijos.

Būtent Žemaitijoje ir kūrėsi didžiausos foto-draugijos. Čia įkurtas Žemaitijos fotoklubas, 1971 metais išleidęs fotokatalogą. 1970 metais klubo iniciatyva Plateliuose įvyko pirmoji respublikinė meninės fotografijos paroda kaimo tematika. Po metų ši paroda jau pavadinta Žmogus ir žemė, katalogas išleistas ir Vilniuje. 1974 metais Plungėje įkurta Lietuvos fotografijos meno draugijos sekcija, o 1975 metais – ir fotosalonas Žemaitija.

SKAITMENINĖS FOTOGRAFIJOS ISTORIJA

1969 metų spalio 17 dieną Džordžas Smitas bei Vilardas Boilas „Bell Labs“ kompanijoje išrado CCD įreginį – vaizdo jutiklį, kuris yra visų skaitmeninių kamerų širdis. CCD (angliškai – charge-coupled device) – mažas vaizdo jutiklis, kuris skaitmeninėse kamerose (taip pat ir skeneriuose) naudojamas paversti analoginius duomenis skaitmeniniais. Smitas ir Boilas mėgino sukurti naują puslaidininkių atminties kompiuteriams rūšį. Tuo pat metu jie ieškojo būdo sukurti kietojo kūno kamerą, kurią būtų galima naudoti vaizdo telefonuose. „Apsirašyti“ pagrindinę CCD struktūrą, apsibrėžti jos veikimo koncepciją bei nustatyti, kur ji bus geriausiai panaudojama, Smitui ir Boilui užtruko vos 1 valandą.

Iki 1970 metų Smitas ir Boilas įmontavo CCD į pirmąją pasaulyje kietojo kūno vaizdo kamerą. 1975 jie pademonstravo pirmąją CCD kamerą, kurios vaizdo kokybė buvo pakankama televizijos transliacijai.

Šiandien CCD technologija plačiai plinta ne tik įprastinėse transliacijose, bet ir kituose vaizdinės transliacijos panaudojimuose – pradedant nuo saugumo stebėjimo iki aukštos kokybės televizijos bei nuo endoskopijos iki kompiuterinių vaizdo konferencijų. Fakso aparatai, kopijavimo mašinos, skeneriai, skaitmeninės kameros bei brūkšninių kodų skaitytuvai – visi jie turi CCD, kurie šviesos signalus paverčia naudinga informacija.

Tačiau viso to nebuvo iki 1981 metų, kol Sony Corporation nepagamino pirmosios prototipinės skaitmeninės kameros Mavica (Magnetic Video Camera). Ši kamera registravo vaizdus kaip magnetinius impulsus į kompaktišką 2 colių lankstųjį diską (floppy disk). Vaizdus į diską fiksavo du CCD lustai. Vienas lustas saugojo skaisčiąją informaciją, kitas – chrominantinę. Kamera užfiksuoti vaizdai būdavo 720 000 pikselių (ekrano taškų). Vaizdus buvo galima išsaugoti lanksčiajame diskelyje tiek rėmelių (Frame), tiek lauko (Field) režimu. Fotografui pasirinkus rėmelių režimą, jutiklis užfiksuodavo kiekvieną nuotrauką dviem įrašais. Kiekviename diske buvo galima įrašyti iki 25 nuotraukų. Pasirinkus lauko režimą, kiekviena nuotrauka būdavo užfiksuojama vienu įrašu. O diske įrašyti buvo galima iki 50 nuotraukų. Šiuo atveju nuotraukos būdavo ne tokios detalios (lyginant su rėmelių režimu). Savo laiku MVC-5000 buvo laikomas lyderiu vaizdo kokybėje. Aparatas vėliau buvo įstatytas į vaizdo skaitytuvą, kuris buvo sujungtas su televizijos ekranu ar spalvotu spausdintuvu. Tačiau pirmosios Mavicos laikyti tikrąją skaitmenine kamera negalima, nors ji ir pradėjo skaitmeninių kamerų revoliuciją. Tai buvo kamera, kuri užfiksuodavo sustabdyto vaizdo kadrus.

Visa tai darė Mavica griozdišku dalyku, labiau priminusiu lanksčiųjų diskų dėžę, nei tradicinę kamerą. Tačiau nepaisant to, prasidėjo lenktynes, kurių pagrindinė esmė – pažiūrėti, kas pakels šią technologiją į naujas aukštumas.

Priešingai nei tradicinė kameros, vaizdo užfiksavimui bei išsaugojimui naudojančios fotojuostą, skaitmeninės kameros naudoja kietojo kūno įrenginį, vadinamą vaizdo jutikliu. Šiuose nago dydžio silicio lustuose yra milijonai šviesai jautrių (fotosensibilių) diodų, vadinamų fotositais. Trumpai sublykstėdamas, kai tik atidaromas užraktas, kiekvienas fotositas, kaupdamas krūvį, užfiksuoja ant jo krentančios šviesos stiprumą ar ryškumą; kuo daugiau šviesos, tuo didesnis krūvis. Kiekvieno fotosito užfiksuotas ryškumas toliau saugomas kaip numerių seka, kuri gali būti naudojama nustatyti taškelių spalvą ar ryškumą arba rašalo kiekį atspausdintame lape.

1986 metais Kodak mokslininkai išrado megapikselinį jutiklį, galintį fiksuoti 1, 4 milijonus pikselių. Dėl to buvo galima padaryti 5x7 colių skaitmeninę aukštos kokybės fotonuotrauką. Po metų Kodak išleido 7 produktus, skirtus fiksuoti, saugoti, valdyti, perduoti bei spausdinti skaitmeninius vaizdus. 1990 metais Kodak sukūrė Photo CD sistemą bei pasiūlė „pirmąjį pasaulyje standartą, skirtą apibrėžti spalvas kompiuterių bei kompiuterių išorinių įrenginių skaitmeninėje aplinkoje“. 1991 Kodak išleido pirmąją profesionalią skaitmeninės kameros sistemą (DCS – Digital Camera System), skirtą fotožurnalistams. Tai buvo Nikon F-3 kamera su Kodak 1, 3 megapikselių jutikliu.

Kitas ryškus modelis buvo XapShot, kuris turėjo įmontuotą blykstę, automatinį laiko žymeklį bei neįprastą įkraunamą švino rūgšties bateriją. Prie kameros taip pat buvo specialus komplektas su lanksčiuoju diskeliu, baterija, sąsajos su kompiuteriu plokšte ir programine įranga. Amerikietiška XapShot versija galėjo siųsti TV/VCR signalus, skirtus vaizdo sukimui atgal bei įrašymui. Taip pat buvo labai paprasta programinė įranga, skirta Mac System 6/7 sistemai. Kartu su programine įranga buvo speciali vaizdo fiksavo plokštė, prie kurios prisijungdavo kamera. Vėliau XapShot dirbo su Adobe Photoshop.

1990 metais pasirodė Logitech su savo Dycam Model 1 nespalvota skaitmenine kamera. Tai buvo pirmoji pasaulyje visiškai skaitmeninė plačiajam vartotojui skirta (t.y. buitinė) kamera. Ji turėjo 1 MB atminties. Savo 376 x 240 pikselių CCD įrenginiu, naudojant 256 pilkumo atspalvius, kamera TIFF formatu išsaugodavo 32 suspaustas nuotraukas. Ši paprasta kamera šiandienos standartais turėjo 8 mm fiksuoto židinio objektyvą, taip pat blykstę. Dycam dirbo panašiai kaip ir XapShot, išskyrus tai, kad čia jau pačioje kameroje buvo skaitmeninimo techninė įranga. Naudotojui reikėjo tik prisijungti prie kompiuterio ir persiųsti nuotraukas.

Pirmoji pasaulyje buitinė kamera, veikusi su asmeniniu kompiuteriu per nuoseklųjį laidą, buvo Apple QuickTime 100 kamera, pasirodžiusi 1994. Kameroje buvo 640 x 480 pikselių CCD, kuriuo buvo galima padaryti aštuonias nuotraukas. Taip pat buvo ir blykstė.

Tačiau buvo dar viena problema – kamerų išorinis vaizdas. Kameros būdavo griozdiškos, išvaizdžiai neypatingos. Visų pirma dėl to, kad CCD procesorius užimdavo labai daug vietos. Dėl to pačioj pradžioj tokie gamintojai kaip Fuji gamindavo kameras kvadrato formos. O jas būdavo ne tik sunku išlaikyti, bet ir reikėdavo išmokti naujai fotografuoti (pamėginkime fotografuoti su visiškai kvadratiniu aparatu). Vėliau buvo sumažinti kamerų jutikliai, sumažinti kamerų „viduriai“.

Nuo CCD jutiklio išradimo jau praėjo daugiau keip 30 metų. Mūsų skaitmeninės fotokameros lyginant su senosiomis jau pasiekeitė neatpažįstamai. Maždaug prieš metus Sony pristatė filmavimo kamerą, kuri yra kortų kaladės dydžio. Įdomu, kiek dar tobulės skaitmeninė fotografija? Jau ir dabar vaizdo atkūrimui ir jo papildomam apdorojimui atsiveria naujos galimybės. Šių laikų dėka vaizdas matomas nuspaudus vos vieną mygtuką. Be jokių chemijų...

FOTOGRAFIJOS ISTORIJA

Žodis „fotografija“ yra kilęs iš lotynų kalbos (lot. photo – šviesa, grapho – šviesa) ir iš tikrųjų, tam tikra prasme, yra kelių tūkstantmečių išradimas. Fotografijos užuomazgos regimos dar 350 metų prieš Kristų – tuomet garsusis filosofas Aristotelis pirmą kartą aprašė daikto atvaizdavimą, kurio principas – šviesos spinduliui praėjusus pro mažą angelę, užfiksuojamas vaizdas. Būtent šiuo principu buvo sukurtas šiuolaikinio fotoaparato prototipas, vadinamasis camera obscura. Lotyniškai camera obscura reiškia tamsus kambarys. Tai – tamsi dėžė ar visas kambarys, o viename jo gale esti anga. Jei ši anga būdavo pakankamai maža, ant priešingos sienos pasirodydavo atvirkščias vaizdas.

X amžiuje arabų mokslininkas Hassanas ibn Hassanas (dar žinomas kaip Ibn al Haitamas arba Alchazenas) parašė garsų veikalą apie camera obscura „Apie pagrindinius optikos principus“. Šį ir kitus veikalus dar ir dabar galima rasti Indijos bibliotekos filiale Londone. Arabų mokslininkas įrenginį naudojo Saulei stebėti (taip pat Saulės užtemimams). Iki pat XIX amžiaus dalininkai ir kiti panašių specialybių žmonės camera obscura naudojo eskizams piešti.

Beje, yra manoma, jog camera obscura apie 1300-uosius metus šiek tiek patobulino anglų mokslininkas Rogeris Baconas (dar žinomas kaip Daktaras Mirabilis), tačiau jo išradimas neva neįgijo jokio pritarimo.

Nors Camera Obscura jau egzistavo pakankamai ilgą laiką, tačiau nebuvo jokių tikslių aprašų ar informacijos, kaip camera obscura naudoti. Tai padarė italų dailininkas ir mokslininkas Leonardo da Vinči, kuris viename iš savo piešinių pavaizdavo ir camera obscura.

Yra du visiškai skrtingi moksliniai procesai, kurie kartu įgalinana fotografiją. Kai kuriems mokslininkams dar ir dabar yra keista, kad fotografija atsirado tik XIX amžiuje, nors šie procesai buvo žinomi jau kurį laiką. Tačiau fotografija atsirado tik šiuos du procesus apjungua į visumą. Pirmasis iš tų procesų – optinis, juo ir buvo paremta camera obscura. Antrasis – cheminis. Dar prieš išrandant šiuolaikinę fotografiją, žmonės šimtmečius jau žinojo, jog spalvos saulėje išblunka, tačiau jie nelabai skirdavo tokius dalykus, kaip karštis, oras ir šviesa.

XVI amžiuje Karališkosios draugijos (D.Britanijos mokslų akademija) įkūrėjas Robertas Boilas ištyręs pranešė, jog sidabro chloridas nuo atviro atidengimo pajuodavo, tačiau mokslininkas tikėjo, jog tai – dėl sąlyčio su oro, o ne šviesa. XVII amžiaus pradžioje daug fotografijos procesams davęs savamokslis italų mokslininkas Angelo Sala pastebėjo, jog miltelinį sidabro nitratą juodina saulė. Tuo tarpu vokiečių mokslininkas Johanas Heinrichas Šulčas 1727 metais atrado, jog tam tikri skysčiai, neapsaugoti nuo šviesos, pakeičia spalvą.

XIX amžiaus pradžioje anglas Tomas Vedgvudas, vadinamas fotografijos tėvu ar krikštatėviu, jau atlikinėjo fotografijos bandymus. Jam pavykdavo užfiksuoti vaizdus, tačiau siluetai neišlikdavo – tuo metu dar nebuvo žinoma jokio būdo, kaip padaryti vaizdą pastovų.

Pirma sėkminga nuotrauka buvo padaryta 1827 metų birželį/liepą. Ją, naudodamas medžiagą, kuri būdama šviesoje sukietėja, padarė prancūzas Žosefas Niceforas Njepas. Nuotraukai padaryti reikėjo 8 valandų ekspozicijos (buvimo šviesoje). Tačiau Njepsas labai sunkai sirgo ir vienam jam tęsti savo bandymų nebūtų pavykę.

Tad 1829 metų sausio 4 dieną Njepsas sutiko bendradarbiauti su prancūzu Luisu Daguerre. Nors Niepce vos po ketverių metų mirė, Daguerre bandymus tęsė. Netrukus jis atrado būdą, kaip kurti fotografijos plokšteles (fotoplokšteles). Tai procesas, kuris labai žymiai – nuo 8 valandų iki pusvalandžio – sumažino ekspozicijos (išlaikymo) laiką. Daguerre taip pat atrado, jog panardinant vaizdą į druską, šis tampa nuolatinis ir neišnyksta. Daguerro atrastas procesas buvo pavadintas dagerotipija, o gauti vaizdai – dagerotipais. Dagerotipija išplito visame pasaulyje ir egzistavo apie 15 metų.

Oficialiai šiuolaikinės (tokios, kokia mes ją dabar laikome) fotografijos gimimo data laikoma 1839 metų sausio 7 diena. Tądien prancūzas fizikas Fransua Arago Paryžiaus mokslų akademijoje paskelbė apie Njepso bei Daguerre išradimą ir jį čia pat visuomenei pademonstravo. 1939 metų rugpjūčio 19 dieną apie dagerotipiją informuota plačioji visuomenė, spaudoje paskelbti išsamūs straipsniai.

Tačiau fotografijos terminą pirmasis 1939 metais panaudojo seras Džonas Heršelis. 1939 metų kovo 14 dieną jis Karališkajai akademijai pristatė veikalą „Užrašai apie fotografijos meną, arba cheminių šviesos spindulių pritaikymas vaizdo atvaizdavimui“. Čia, be fotografijos termino, buvo pavaizduoti ir tokie terminai, kaip negatyvas, pozityvas bei momentinė nuotrauka (snapshot).

Beje, beveik kartu su prancūzais, savo išradimą, kaip popieriuje, išmirkytame chlorido druskos tirpale, išgauti vaizdą, 1839 metų sausio 31 dieną pademonstravo anglas Foksas Talbotas. Procesas buvo negatyvinis-pozityvinis, nuotraukas buvo galima tiražuoti. Talbotas vėliau užpatentavo šį išradimą ir procesą pavadino kalotipija (arba talbotipija).

1851 metais fotografija buvo patobulinta. Anglų skulptorius Frederikas Skotas Arčeris (nuotraukoje) patobulino fotografijos rezoliuciją. Jis megatyvui naudojo stiklą su kolodijaus emulsija, o nuotraukos buvo spausdinamos ant albuminio popieriaus. Šis procesas, pavadintas šlapio kolodijaus vardu, buvo tradicinės fotografijos prototipas. Tokia fotografija buvo pigesnė, nei dagerotipija. Tačiau pats procesas, nors ir viešai paskelbtas, patentuotas nebuvo. Tačiau procesas buvo sudėtingas, mat plokštelę reikėdavo gaminti prieš pat fotografavimą. Plokštelė būdavo panardinama į sidabro nitratą ir dar šlapia 10-20 minučių ryškinama. O pati ekspozicija tetrukdavo iki 10 sekundžių. Tačiau metodas išpopuliarėjo ir dagerotipiją visiškai išstūmė.

1853 metais Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, Nada (Feliksas Toumačonas) atidarė pirmąją pasaulyje portretų ateljė, o po metų prancūzas Adolfas Disderi sukuria vadinamąją carte-de-visite (vizitinių kortelių) fotografiją. Būtent šis išradimas priveda prie pasaulinio alteljė visame pasaulyje bumo.

1871 metais anglų gydytojas Ričardas Lyčas Medoksas išrado naują procesą – ant stiklo plokštelės naudoti želatinos bei sidabro bromido emulsiją. Šis procesas, pavadintas „sausos plokštelės“ procesu, sudarė sąlygas gaminti fotomedžiagas pramoniniu būdu. Komerciniu būdu sausos plokštelės pradėtos gaminti vos po 7 metų, o dar po trejų metų Džordžas Ystmamas, būdamas vos 24 metų, įkūrė „Eastman Dry Plate Company“ - tuomet vieną didžiasuių sausų plokščių gamybos kompaniją. O dienraštis New York Graphic buvo pirmasis, kuriame pasirodė pirmoji pustonė fotografija.

Neturėtume pamiršti ir fotojuostų bei spalvotos fotografijos išradimų. Spalvotos fotografijos sistema buvo pademonstruota dar 1861 metais, tai padarė škotų fizikas Džeimas Klerkas-Maksvelas. Sistema buvo paremta spalvų atskyrimo metodu. Amerikiečių fotografijos mėgėjas G.Gudvinas išrado fotojuostas. Tuo pagrindu pasirodė ir pirmosios komercinės fotokameros. Pirmoji sukurta 1888 metais, ją sukūrė Kodak Eastman. Joje buvo 20 pėdų (maždaug 610 centimetrų) ilgio popieriaus „ritinys“, kurio pakakdavo šimtui 2, 5 colių (6, 25 centimetrų) skersmens cirkuliarinėms nuotraukoms. Kitais metais Kodak patobulino savo fotokamerą, ir joje vietoj popieriaus ritinių jau naudojo fotojuostų ritinius.

1888 metais „Eastman Kodak“ kompanija sukūrė paprastą fotokamerą pavadinimu Brownie. Ji kainavo 1 JAV dolerį (žinoma, šis tuomet buvo kur kas vertingesnis). Per tris dešimtmečius šių fotokamerų buvo pagaminti keli milijonai, tad 1888 metus galima drąsiais laikyti mėgėjiškosios fotografijos atsiradimo metais.

Vėliau plėtojosi tiek mėgėjiška, tiek profesionalioji fotografija, daugėdavo įvairių parodų, atsiradavo masinių parodų, masinių fotorenginių, vis kūrėsi ir kūrėsi naujos fotoįmonės. 1917 metais įkurta Nippon Kogaku K.K., kuri vėliau tapo garsiąja Nikon, 1934 metais įkurta Fuji Photo Film, vėliau į rinką žengia kitos garsios įmonės – Minolta, Sony ir kt.

XX amžiuje mėgėjiškoji fotografija vis labiau plėtėsi. Tam itin daug įtakos turėjo mažų fotolaboratorijų atsiradimas ir paplitimas 9-o dešimtmečio pradžioje. Tai pagreitino ir palengvino nuotraukų gamybą.

Fotografijos istorijoje itin svarbų laimėjimą pasiekė Polaroid, sukūręs savo garsųjį momentinį fotoaparatą, leidžiantį padaryti nuotraukas akimirksniu (apie momentinę fotografiją pirmą kartą sužinota dar 1947 metais). Greitai panašų gaminį išleido Kodak, tačiau jų sukurtas Instamatic fotoaparatas vėliau buvo pripažintas plagijatu ir kompanijai teko mokėti milžinišką baudą. Vėliau Nikon sukūrė Nikonos – pirmąjį povandeninį fotoaparatą.

1969 metais fotografija ėmė žengti į naują sritį. Šiuos metus galima laikyti skaitmeninės fotografijos užuomazgomis, kuri šiuo metu jau ypač pažengusi į priekį. XXI amžiuje beveik pusantro šimto metų gyvavusią tradicinę fotografiją pamažu keičia skaitmeninės technologijos. Čia jau nebereikia fotojuostų, negatyvų, vaizdas matomas iškart, čia atsiveria naujos ir praktiškai neribotos galimybės.

Portugal

Fotoaparatų klasifikavimas

Visi fotoaparatai skiriasi savo atvaizdo fiksavimo laikmena, naudojamomis fotomedžiagomis, jų rūšimis, konstrukcija, gaunamo atvaizdo kadro dydžiu, objektyvo savybėmis, galimybėmis, pritaikymu ir dar daugeliu kitų dalykų. Nuo viso to, be abejo, priklauso ir kaina.

Visi fotoaparatai šiuo metu skirstomi į dvi pagrindines grupes:

juostinius
skaitmeninius
Juostiniai fotoaparatai

Juose vaizdas fiksuojamas fotojuostoje. Tokie fotoaparatai gaminami jau daugiau nei šimtmetį, neretai ši technologija vadinama ne juostine, o tiesiog tradicine.

Skaitmeniniai fotoaparatai

Čia vaizdas fiksuojamas skaitmeninėse laikmenose. Tokie fotoaparatai patogūstuo, kad vaizdą ekrane galima pamatyti iškart, vos nuspaidus fotografavimo mygtuką. Būna ir tam tikrų hibridinių modelių – vaizdas matomas tiek ekrane (t.y. fiksuojamas kažkokioje skaitmeninėje laikmenoje), tiek fiksojamas fotojuostoje. O kai kurie juostiniai fotoaparatai gali būti pritaikyti skaitmeniniam fotografavimui.

Juostiniai fotoaparatai

Tokie fotoaparatai pagal juostos plotį ir fotomedžiagas yra skirstomi į 6 tam tikras grupes pagal dydį. Šiuos fotoaparatus apžvelgime plačiau.

Miniatiūriniai fotoaparatai.

Jie yra tik šiek tiek didesni už degtukų dėžutę, kartais vadinami kišeniniais. Jų fotojuosta – 16 mm (110 tipo), joje telpa 12, 20 arba 24 kadrai. Didžiausias kokybiškų nuotraukų formatas – 9x13 cm. Tokie fotoaparatai skirti nekvalifikuotam vartotojui. Juos anksčiau (ir dabar) labai naudojo žurnalistai, paparaciai, jie puikiai tinka norint nufotografuoti nepastebimai.

Tokie fotoaparatai gali būti su keliais objektyvais, turėti teleobjektyvą, makrofotgrafavimo lešį, blykstę. Ekspoziciją galima nustatyti tiek rankiniu būdu, tiek automatiniu.

Pusiauformačiai siaurajuosčiai fotoaparatai

Naudojama tokia pati 35 mm pločio (135 tipo) fotojuosta, kaip ir siaurajuosčiuose, tačiau kadrų gaunama dukart daugiau. 36 kadrų juostole tilps 72 kadrai. Būtent tai – fotojuostų taupymas – didžiausias šių fotoaparatų privalumas.

Diskiniai fotoaparatai

Tokie (tiek rankiniai, tiek pusiau automatiniai) fotoaparatai atsirado nuo 1980 metų. Juose yra naudojamos diskinės fotojuostos, vienoje ratu išdėstyta 15 kadrų. Jų formatas – 10, 5x8 mm. Juosta įdedama į šviesai nepralaidžią kasetę, o nufotografavus, diską pasuka nedidelis varikliukas.

Kai kuriuose fotoaparatuose, fotografuojant nepalankiomis sąlygomis (prieblanda, lietus ir pan.), blykstė įsijungdavo automatiškai. Su spec. priedais galima fotografuoti po vandeniu, galima keisti objektyvo matymo kampą.

APS – naujoji fotografavimo sistema

Tokie APS fotoaparatai atsirado 1996 metais, kai Japonų korporacija Fuji Photofilm paskelbė sukūrusi naują fotografijos bei nuotraukų spausdinimo ir elektroninės vaizdo sudarymo įrangos sistemą APS – advanced photography system. Sistem apėmė visas sritis – nuo fotojuostų kasečių gamybos iki naujų foto panaudojimo galimybių – nuotraukas buvo galima pamatyti televizoriaus ekrane ar perkelti į kompiuterį, fotolaboratorijose atsispausdinti įprasto dydžio nuotraukas.

Fuji sukūrė ir įdomią Nexia fotojuostą, kurios formatas kone perpus mažesnis už standartinės 35 mm fotojuostos, tačiau vaizdo kokybė būna ta pati. Įdomu ir tai, jog APS sistema apjungia elektroninio ir skaitmeninio vaizdo apdorojimo galimybes.

Per 6 gamybos metus APS pasaulyje itin išpopuliarėjo, tačiau Lietuvoje paklausa buvo žymiai mažesnė.

Siaurajuosčiai fotoaparatai

Šie mažo formato fotoaparatai - patys populiariausi. Jiems naudojama 135 tipo, standartinė 35 mm pločio juosta, su kuria galima padaryti 12, 24 arba 36 kadrus. Tokių fotoaparatų būna visokių – nuo vienkartinio naudojimo popierinių iki itin sudėtingų kompiuterizuotų, jiems gaminama įvairiausių priedų.

Paprastam vartotojui skirti aparatai dėl nesudėtingos konstrukcijos dar vadinami "muilinėmis", tokie aparatai neturi tam tikrų galimybių (ryškumo reguliavimas, išlaikymas, pritraukimas ir pan.).

Tiesa, daugumą šiuolaikinių kompaktiškų fotoaparatų vadinti "muilinėmis" nevertėtų, nes jie iš tiesų gana sudėtingi, turi įvairias mikroschemas, gali atlikti sudėtingesnes operacijas: pritraukimas/tolinimas, ryškumo, ekspozicijos nustatymas, datos nustatymas, automatinis fotografavimas. Standartinis kadro dydis - 24 x 36 mm, iš negatyvo galima padaryti net 30 x 40 cm kokybškas nuotraukas.

Plačiajuosčiai fotoaparatai

Tai vidutinio formato fotoaparatai, jiems naudojama 120 arba 220 tipo 60 mm juosta. Tai daugiau profesionalams skirti fotoaparatai, jie naudojami norint gauti itin kokybišką vaizdą, tačiau gaminami ir paprastesni, skirti mėgėjams.

Tokie fotoaparatai buvo labai populiarūs iki XX amžiaus vidurio.

Plokšteliniai fotoaparatai

Tokie fotoaparatai labiausiai buvo naudojami XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje. Šių fotoaparatų esmė tokia, kad naujam kadrui reikia įdėti ir naują plokštelę, o, pavyzdžiui, juostiniuose fotoaparatuose įdejus juostą, fotografuojama tol, kol ši nesibaigia. Dėl to vėliau plokšteliniai fotoaparatai užsiliko tik profesionalų studijose. Dažnai tokios fotokameros naudojamos įvairiems techniniams darbams.

Tiesa, tokie fotoaparatai buvo naudojami iš tiesų gana ilgą laiką. Dar prieš 10 metų tokius aparatus buvo galima rasti fotostudijose.

Plokšteliniams fotoaparatams naudojamos standartinių formatų celiuliodinės arba stiklinės plokštelės.

Momentiniai fotoaparatai

Tokia fotografija dar vadinama amžiaus fotografijos išradimu. Visuomet buvo siekiama sumažinto nuotraukos darymo laiką. 1947 metų vasario 21 dieną amerikietis daktaras Edvinas Lendas ir Polaroid kompanija pademonstravo pirmąją momentinės fotografijos sistemą (vienos pakopos sausą procesą). Šio proceso metu fotonuotrauka buvo gauta per vieną minutę nuo nufotografavimo. Plačiajai rinkai Polaroid fotoaparati pristatyti buvo kiek vėliau.

Tokiuose fotoaparatuose naudojamas "sausas" metodas (mat nenaudojamas vanduo), kuris metė didelį iššūkį šlapiam cheminiam apdirbimui.

Tiesa, vienos nuotraukos savikaina buvo gerokai didesnė, maža rezoliucija, blogesnis spalvų perteikimas, sudėtingas nuotraukų padauginimas, negalima koreguoti spalvų ir sodrumo. Pagrindinis tokių fotoaparatų privalumas – itin greitas fotoatspaudo gavimas.

Specialios paskirties fotoaparatai

Tai fotoaparatai, skirti kuriai nors mokslo ar specifinei fotografavimo sričiai. Tokie fotoaparatai naudojami įv. srityse – medicinoje, moksle, pramonėje, tyrinėjant kosmosą ir pan. Pavyzdžiui, rentgeno aparatas – irgi fotoaparato atmaina.

Keli iš spec. paskirties fotoaparatų.

PANORAMINIS FOTOAPARATAS

Skirtams panoramoms, aikštėms, peisažams, žmonių grupėms fotografuoti. Gali būti su keletu objektyvų, kurie sukasi puslankiu pagal laikrodžio rodyklę. Gaunami siauri pailgi kadrai.

Fotoaparatas GX617 Profesional (nuotraukoje) su keturiais objektyvais. Jų židinio nuotolis - nuo 90 iki 300 mm.

KOSMINIO IR AEROFOTOGRAFAVIMO APARATAI

Ypatingai automatizuoti, neįprasto formato. Tinka žvalgyti vietoves, sudarant žemėlapius, atliekant, pavydžiui, geologinius tyrimus.

STEREOSKOPINIS FOTOAPARATAS

Su dviem (arba keturiais objektyvais). Gaunamos dvi beveik vienodos skaidrės, jas įdėjus į specialų rėmelį ir žiūrint pro tam tikrus akinius, matomas stereovaizdas.

PAVILJONINĖ FOTOKAMERA

Tai fotokamera, kuri prieš 2 dešimtmečius buvo naudojam visose Lietuvos fotostudijose. Gauti vaizdai negatyve būdavo retušuojami – buvo grąžinami žmonių veidai, lyginamos raukšlės ir pan.

FOTOSNAIPERIS (FOTOŠAUTUVAS)

Veidrodinis siauriajuostis su galingu teleobjektuvu fotoaparatas, turintis spec. laikiklį, panašų į šautuvo buožę. Skirtams toli esantiems objektams fotografuoti (fotomedžioklei). Pavyzdžiui, fotografuoti laukinius gyvūnus, paukščius.

POVANDENINIAI FOTOAPARATAI

Tokie aparatai yra izoliuoti nuo vandens, su dirbtinės šviesos šaltiniu (pvz., blykste). Kai kurie yra be apsauginio korpuso (į hermetišką kamerą įdedamas tik pats objektyvas).

Su tokiais fotoaparatais galima fotografuoti 2-90 m gylyje.

Portugal

AR ŽINOJOTE, KAD...

Pirmoji pasaulyje užfiksuota nuotrauka iš esmės buvo Njepso architektūros peisažas "Vaizdas į miesto stogus"?

Originali Daguerre fotokamera (žr. nuotrauką) svėrė apie 50 kg? Jos dydis prilygo vidutinio dydžio televizoriui, tačiau svėrė ši kamera tris kartus daugiau.

Pirmasis Daguerre fotovaizdas buvo natiurmortas "Dailininko dirbtuvės kampelis"?

XIX amžiaus viduryje buvo plačiai paplitę nešiojamieji fotokomplektai su palapine? Jie sverdavo apie 40-60 kg.

Fotoaparatai skirstomi į dvi pagrindine grupes - juostinius ir skaitmeninius? Fotoaparatai taip pat būna neveidrodiniai ir veidrodiniai (pagal vaizdo ieškiklio konstrukciją)

Portreto fotografavimui labiausiai tinka ilgo židinio nuotolio objektyvai?

Egzistuoja nuotraukos be fotoaparato? Jos vadinamos fotogramomis.

Iš viso priskaičiuojamas bent 31 fotografijos porūšis?

Didesnių sparnų lėktuvai rankinei oro fotografijai tinka labiau, nei mažų sparnų lėktuvai?

Krymo karas, vykęs Europoje, bei vėliau vykęs Amerikos pilietinis karas buvo pirmieji pasaulyje karai, dokumentuoti nuotraukose?

Oro fotografijoje fotografuojama ne tik iš lėktuvų, bet ir iš aitvarų? Skaitykite čia>>>

Spalvotos fotografijos laikui bėgant išblunka greičiau nei nespalvotos?

Spalvos turi "temperatūrą"? Ir bet kuris objektas pakaitintas įgaus tam tikrą spalvą.

Portugal

Patarimai fotomėgėjams

Šiuolaikiniais fotoaparatais naudotis yra labai paprasta, bet nereiškia, kad su juo gali neprotingai fotografuoti ir į kairę ir į dešinę.
Pirma, reikia gerai įvertinti fotografuojamo objekto apšvietimą. Idealus variantas – ne tamsu ir ne per daug šviesu. Stenkitės nefotografuoti prieš saulę, nes geriausiu atveju nuotraukoje gausis tik kontūrai. Taip pat nefotografuokite prieš veidrodį, stiklą su blykste, nes nuotraukoje atsiras nereikalingos dėmės.

Fotografuojant žmones, stenkitės, kad žmonių veidai būtų vienodame apšvietime, nes žmonių, stovinčių šešėlyje, nuotraukoje galima net nepažinti. Fotografuojant su blykste, stenkitės, kad visi būtų vienodu atstumu, kitaip nevienodai pasiskirstis šviesa.

Būtinai atkreipkite dėmesį į juostelės jautrumą: kuo mažesnis jautrumas, tuo geresnė turi būti aplinkos šviesa. Kaip taisyklė, bet kokiems atvejams normaliai tinka 200 jautrumo juostelė. Fotografuojant gražią saulėtą dieną užtenka 100 jautrumo juostelės. 400 jautrumo juostelė reikalinga fotografuojant tamsioje patalpoje toliau kaip 4 m. Fotografuojant su blykste, reikėtų prisilaikyti juostelės jautrumo atitinkančio nuotolio lentelės:

100: 1.5m ........... 3m
200: 1.5m ..................... 4m
400: 1.5m .................................. 6m
Pasitikrinkite su savo fotoaparato instrukcija ir joje nurodytais skaičiais.
Atsiminkite, juostelės, kuriomis jus naudojatės yra pritaikytos fotografuoti dienos šviesoje arba su blykste. Naudojant kitus apšvietimus (dirbtinės lempos), nuotraukose gali gautis spalvos, neatitinkančios jūsų tikrųjų spalvų. Todėl patalpose visada naudokite blykstę, nepasitikėkite kitais apšvietimais, net jeigu ir bus šviesu, kitaip spalvos nuotraukose bus nenatūralios. Taip pat reikia žinoti, kad fotografuojant šešėlyje ar sniego fone (žiemą), nuotraukos turės mėlyną atspalvį, o saulei leidžiantis – geltoną-raudoną atspalvį.

Kad nenukentėtų nuotraukų kokybė, spalvų natūralumas, išfotografavus visą juostą reikia kuo greičiau ją išryškinti, nelaikyti neišryškintą daugiau kaip mėnesį (maksimumas – 3 mėnesiai šaldytuve). Todėl nefotografuokite viena juostele Naujųjų Metų ir vasaros atostogų.

Neužmirškite kompozicijos, pasistenkite teisingai parinkti būsimosios nuotraukos centrą ir jį supančią aplinką. Nuotraukoje fotografuojamo objekto nenukreipkite į patį šoną, nes gali ne visas išeiti. Nefotografuokite iš toli, nes nuotraukoje vaizdas ir žmonės bus labai smulkūs, vos atpažįstami. Pageidautina, kad būtų kuo mažiau tuščios erdvės, kuo daugiau nuotraukoje patalpinsite įvairiausių spalvų, tuo nuotrauka bus ryški ir efektinga.

Jei jūsų fotoaparatas su autofokusu, atidžiai išstudijuokite instrukciją, kaip juo naudotis. Automatiniu fokusavimu ryškumą reikia nustatyti tiksliai kadro centre ir truputėli palaukti. Paskubėjus, paprasčiausiai gali išeiti neryškios nuotraukos.

Fotografuojant nejudinkite fotoaparato, laikykite jį tvirtai. Neuždėkite pirštų ant objektyvo ar blykstės.

Atsižvelgus į visas šias išvardintas pastabas, galite drąsiai nuspausti mygtuką. Sekmė garantuota!

Lithuania · Filosofas Užsiregistravusi: 2008-03-06 Taškų kiekis: 5644 Iš kur: Lithuania

Aciu uz issamia informacija

buvo idomu ir naudinga

_________________
Kad būtum įdomus- domėkis!

Lithuania

Fotografijos meno gali išmokti kiekvienas

1826 m. N.Niepce`ui pirmąkart pavyko užfiksuoti vaizdą popieriuje. Nuo tos akimirkos atsirado fotografijos menas. Šiandien daugelis pirmiausia fotografuoja vaizdus iš savo gyvenimo, svarbių akimirkų, kasdienybės. Tačiau net ir šie vaizdai gali atgaivinti begalę patirtų įspūdžių bei išgyvenimų, o gali būti pilki ir nuobodūs.

Kad nuotrauka būtų kvapą gniaužianti, neužtenka vien pamatyti gražų kadrą ir nuspausti fotoaparato mygtuką. Reikia sukurti gražią kompoziciją, įvertinti apšvietimą, nustatyti fotoaparato parametrus. Net jei fotoaparatas neturi daugelio funkcijų, kompozicija ir tinkamas apšvietimas lemia labai daug. Fotografijos objektu gali būti bet kas - fotografuoti galima gamtą, žmones, architektūrą, įvykius. Tačiau fotografuojamų objektų išdėstymas ir ryškumas sukuria atitinkamą atmosferą.

Net ir neturintiems pretenzijų į meninę fotografiją norisi, kad nuotraukos jų šeimyniniame ar kelionių foto albume atrodytų tarsi iš paveikslėlio. Todėl svarbiausius fotografijos principus sužinoti vertėtų. Juk fotografuojant skirtingu paros metu ta pati vieta dėl vis kitokio apšvietimo nuotraukoje gali atsiskleisti vis naujai.

Kuo skiriasi profesionalus fotografas nuo mėgėjo? Žinoma, profesionalo naudojama technika gali būti sudėtingesnė ir įmantresnė, tačiau svarbiausias skirtumas - jog profesionalas turi kur kas daugiau patirties ir jam yra tekę fotografuoti pačiomis įvairiausioms sąlygomis.

Tačiau nereikia būti profesionalu, kad fotografijos būtų gražios. Mokėti fotografuoti gali kiekvienas – tereikia įdėti truputį pastangų. Ir kartais visai nesvarbu, kokia technika fotografuojate: skaitmeniniu ar juostiniu fotoaparatu, nespalvotas ar spalvotas nuotraukas darote. Kur kas svarbiau gebėjimas "pagauti akimirką" ir ją sustabdyti kadre. Būtent tokios įsimintinos akimirkos yra vertos dėmesio. Vienas kadras gali savyje paslėpti gilią mintį ar nešti pranešimą. Viskas – jūsų rankose tik vienu fotoaparato mygtuko paspaudimu, tačiau prieš jį paspaudžiant reikia gerokai padirbėti.

Žinoma, fotografijos meno gudrybių galima išmokti ir patiems – svarbu daug fotografuoti ir stebėti, kaip skiriasi vaizdas fotografijoje nuo vaizdo fotoaparato ieškiklyje. Be to, ne visada lengva pastebėti savo klaidas, ypač jei anksčiau niekada nėra tekę susidurti su esminiais fotografijos principais. Knygos ir vadovėliai gali padėti, bet tik kitas žmogus gali objektyviai įvertinti jūsų nuotraukas.
_________________
Gerbiu genijus. Mūsų taip mažai liko xD

Lithuania · Filosofas Užsiregistravusi: 2007-12-09 Taškų kiekis: 7653 Iš kur: Lithuania

LABAI PRAŠAU PAGALBOS

Nusipirkau naują skaitmeninį foto aparata SONY A (alpha) DSLR-A100, deja nėra lietuviškos naudojimosi instrukcijos

Aparatas galingas, daug funkcijų, bet ne visomis moku naudotis

Gal kas turit tokį aparatą, ar žinot kaip gauti tokią instrukciją

Padėkite, labai aktualu.
Duosiu savo konkretčias koordinates, rašykite į AP

Iš anksto dėkoju

_________________
Gyventi taip gera, kad net bloga daros...

Spain · Žyniuonis Užsiregistravusi: 2008-03-16 Taškų kiekis: 4141 Iš kur: Spain

Kiek daug geros informacijos. Man ji labai reikalinga, turiu OLIMPUS, taciau dar truksta ziniu. O cia kaip ant delno padeta.
DEKUI

Portugal

as irgi olympus turiu, esu labai daug skaiciusi, bet vistiek, man rodos gera nuotrauka-loterija

buna jau viska apmastai, priitaikai ir...tai ranka sujuda, tai koks saules spinduliukas islenda